Jau anksčiau buvau minėjusi, jog niekada netikėjau, kad paskutinieji metai ateis taip greitai. Visuomet galvodavau, kad būdama dvyliktokė džiaugsiuosi, nes baigsis visi tie įtempti mokslo metai ir bus padėtas taškas viename gyvenimo etape, bet atėjus rugsėjo pirmai, jokio panašaus džiaugsmo nepatyriau. Atvirkščiai, matydama savo klasiokus, mane jau apėmė toks ilgesys, kad atrodo jau dabar jie visi išvažiuoja mokytis kitur. Nors mane slegia tokios gana liūdnos nuotaikos, kalbant šia tema, vis dėlto, dvyliktieji metai yra patys geriausi, tad būtinai pasistengsiu viską iš jų pasiimti su kaupu, jog turėčiau nemažą bagažą optimizmo ir entuziazmo ateinančiams ketveriems mokslo ir žinių metams! Trumpai kalbant apie pačią šventę, tai viskas praėjo laaabai smagiai. Nors nevedėm pirmokėlių už rankų ir nebuvom kaitinami saulės, o labiau blaškomi vėjo ir taškomi lietaus, niekas šventiškos nuotaikos sugadinti nesugebėjo. Laiką praleidom labai kultūringai, smagiai pasivažinėjom tokiais greičiais, jog net teko keletą kartų žegnotis, o viską užbaigėm sulindę į mažą butuką, bet juk nesvarbu kur, svarbu su kuo! :)